Dažnai vaikai vengia pasakoti apie patyčias ne tik mokyklos darbuotojams, bet ir tėvams ar kitiems šeimos nariams. Kai vaikas tyli, labai sunku suprasti jo jausmus, patyrimus, jo skausmą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikui viskas gerai. Tačiau net jei vaikas sako, kad jam mokykloje viskas gerai, tai dar nereiškia, kad nepatiria patyčių arba nėra patyčių liudininkas. Jei pastebite vaiko nuotaikų ar elgesio pokyčius, verta pasidomėti, kas pasikeitė jo gyvenime.
Jūsų vaikas patiria patyčias?
Keletas požymių, kurie gali rodyti, kad vaikas patiria patyčias mokykloje:
-
grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, praradęs kokį nors daiktą ar pinigus;
-
turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių;
-
iš namų į mokyklą ėmė vaikščioti kitu keliu;
-
nenori eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties;
-
grįžę iš mokyklos būna irzlūs, nuliūdę ar neįprastai emocingi.
Klausimai, kurie gali padėti išsiaiškinti, ar vaikai patiria patyčias mokykloje
Jaunesniųjų klasių mokiniams:
-
Ką vaikas veikė mokykloje šiandien?
-
Su kuo jis žaidė? Kokius žaidimus žaidė?
-
Ar jam patiko tie žaidimai, kuriuos jis žaidė su bendraamžiais?
-
Ar buvo kas nors, kas šiandien mokykloje jam nepatiko (per pamokas, ką nors veikiant su bendraamžiais)?
-
Kaip sekasi vaiko bendraamžiams?
-
Ar vaikas nori rytoj eiti į mokyklą?
Vyresniųjų klasių mokiniams:
-
Ką vaikas veikė mokykloje šiandien?
-
Ką veikė su bendraamžiais pertraukų metu?
-
Ar nutiko kas nors, kas šiandien mokykloje jam nepatiko (per pamokas, ką nors veikiant su bendraamžiais)?
-
Ar yra kokia nors pamoka, kuri vaikui nepatinka? Kodėl?
-
Ar yra mokykloje, klasėje vaikų, kurie vaikui nepatinka? Kodėl?
Kaip padėti vaikui patiriančiam patyčias?
-
Galbūt nujaučiate, kad jūsų vaikas patiria patyčias, tačiau nedrįsta jums nieko pasakoti. Jei nepavyksta prakalbinti vaiko ir sužinoti, kas su juo vyksta, galite paklausti apie tai jo draugų ar mokytojų.
-
Labai svarbu, kad jūsų vaikas kam nors papasakotų apie patiriamas patyčias. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti su jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu: kitu šeimos nariu, mokytoju, arba paskambinti į „Vaikų liniją“.
-
Svarbu, kad savo vaikui pasakytumėte, jog jį mylite ir stengsitės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus.
Kartais „Vaikų linijai“ vaikai pasakoja, kad nedrįsta tėvams prasitarti apie patiriamas patyčias, nes bijo juos nuliūdinti. Arba baiminasi, kad tėvai nepatikės arba tiesiog pasakys: „Nekreipk dėmesio!“. Visgi suaugusiųjų žmonių parama ir pagalba patyčių situacijose labai svarbi. Todėl svarbu, kad mes, suaugusieji, mokėtume vaiką prakalbinti, o sužinojus apie patiriamas patyčias – suteikti vaikui pagalbą.
Sužinojus apie tai, kad vaikas patiria patyčias, gali kilti įvairūs jausmai – liūdesys, pyktis, nerimas. Tai natūralūs ir suprantami jausmai – vaikai, patiriantys patyčias, juos taip pat išgyvena. Tai, kad vaikas pasisakė apie patiriamas patyčias – tai labai svarbus ir drąsus jo žingsnis. Tai reiškia, kad nuo šiol jis ne vienas ir kartu su jumis gali ieškoti išeičių iš jam keblios situacijos.
1. IŠKLAUSYKITE
-
Jei vaikas prasitaria jums, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį. Leiskite išpasakoti viską, kas jam nutiko.
-
Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai pasakykite jam, kad jis gerai padarė papasakodamas jums apie tai. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į jus, ir skatinkite jį ir toliau pasakoti, kaip jam sekasi.
-
Kalbėkite su vaiku ir bandykite išsiaiškinti, kaip vyksta patyčios, kas tyčiojasi, kokiais būdais tyčiojamasi, kaip dažnai.
-
Sprendimą, kaip reaguoti, priimkite kartu su vaiku. Vaikai bijo ūmių tėvų reakcijų, o kartais visai nenori, kad tėvai eitų į mokyklą ir kalbėtųsi su mokytoju. Pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingas tik tuomet, kai jį aptarsite su savo vaiku ir sprendimą, kaip toliau reaguoti, priimsite kartu.
-
Užsirašykite patys bei pasiūlykite vaikui užsirašyti, kaip iš jo tyčiojamasi. Užrašai pravers, kai kreipsitės pagalbos į mokytojus – jie padės tiksliau įvardyti, kaip su jūsų vaiku elgiamasi.
-
Drauge su vaiku pagalvokite, kas iš mokyklos suaugusiųjų gali jam padėti. Aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis ne su savo auklėtoju, bet su kitu mokytoju, su kuriuo kalbėdamas jis jausis saugiai.
-
Padėkite vaikui sugalvoti, kaip jis gali reaguoti patyčių situacijose. Išsiaiškinkite kuo smulkiau, kokiose situacijose ir kaip vyksta patyčios, kaip vaikas į jas reaguoja. Jūs negalite greitai sustabdyti patyčių, tačiau gal įmanoma padėti vaikui elgtis kitaip? Pavyzdžiui, išvengti patyčių situacijų vengiant tam tikrų vietų mokykloje, sureaguoti į patyčias pajuokavimu ir pan.
-
Neskubėkite vaiko iškelti į kitą klasę ar kitą mokyklą. Pagrindinis patyčių mažinimo būdas – keisti atmosferą klasėje ir santykius tarp bendraamžių. O tai užima nemažai laiko. Aišku, gali norėtis kuo greičiau vaiką išimti iš jam nepalankios aplinkos, tačiau perkėlimas į naują mokykla pareikalauja iš vaiko pastangų mėginant įsitvirtinti naujoje klasėje.
4. BŪKITE ŠALIA
-
Labai svarbu, kad kalbėtumėtės su mokytojais apie patyčias, kad jie žinotų, kas vyksta. Kalbėdami su klasės auklėtoju pareikškite susirūpinę tuo, kas vyksta jūsų vaikui, tačiau susilaikykite nuo kaltinimų. Galima pasiteirauti, kaip vaikui sekasi bendrauti su kitais vaikais klasėje, kaip auklėtojas vertina santykius tarp klasės draugų.
-
Svarbu, kad bendraudami su mokytojais būtumėte konkretūs ir aiškiai nupasakotumėte problemą. Pateikite jiems konkrečių jūsų vaiko mokyklinio gyvenimo faktų, nes mokytojai gali ir nepastebėti, kad vyksta patyčios.
-
Pasižymėkite, ką nutarėte su klasės auklėtoju, kokių veiksmų planuojama imtis, ir atsižvelkite į šį planą ateityje.
-
Gali būti, kad šaipomasi ne tik iš jūsų vaiko, bet ir iš kitų. Nemanykite, kad informuodami apie šią problemą keliate nemalonumų mokytojams ar tik eikvojate jų laiką. Galite pasikalbėti ir su mokyklos direktoriumi ar direktoriaus pavaduotoju, su jais pasitarti, kaip reaguoti į susiklosčiusią situaciją ir elgtis toliau.
-
Palaikykite kontaktą su mokyklos darbuotojais. Jie gali jums papasakoti apie įvykius, vykstančius mokykloje, kurie gali būti susiję su jūsų vaiko gerove. Pasidalykite su jais informacija, kaip pasikeitė jūsų vaiko elgesys, ar patyčių sumažėjo.
-
Prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias – ne vieno žmogaus jėgoms. Norint veiksmingai spręsti šią problemą reikia, kad į tai aktyviai įsitrauktų mokytojai, mokyklos administracija, tėvai, kiti mokiniai.
-
Nevertėtų elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti susitikti ir pasikalbėti su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio Jūsų vaikas ir bijo. Jis gali baimintis, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės.
-
Nepulkite sakyti: „Nebūk skystablauzdis, juk tave tik erzina!“, „Visa tai praeis“, „Tvarkykis su tuo pats“. Nemanykite, kad vaikas pats vienas susitvarkys su patyčiomis. Jei jis pasakoja Jums apie tai, kas vyksta, vadinasi, prašo pagalbos.
-
Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių sakydami: „Pats esi kaltas dėl to“. Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi.
-
Nesiūlykite vaikui „duoti atgal“. Kai kurie vaikai su patyčiomis bando tvarkytis mušdamiesi ir kitais agresyviais veiksmais. Tačiau agresyviai gindamiesi jie kitų gali būti įvertinti kaip skriaudėjai ir būti apkaltinti.
-
Nepalikite vaiko vieno spręsti šios problemos
Elektroninių patyčių formos
-
Įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, kai vaikas yra įžeidinėjamas viešai, kitiems matant ar girdint, o tai gali sukelti baimės ir gėdos jausmą patyčias patiriančiam vaikui. Pavyzdžiui, socialinio tinklo profilyje yra užrašomi įvairūs keiksmažodžiai, vaikas viešai pravardžiuojamas.
-
Šmeižimas internete, kai apie vaiką ar jų grupę yra skleidžiami gandai. Pavyzdžiui, mergaitės du savo bendraklasius vadina “pora“, siuntinėja kitiems bendraklasiams žinutes ir elektroninius laiškus apie tai, tokiu būdu skleisdamos klaidingą informaciją.
-
Apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito reputacijai. Elektroninėje erdvėje yra lengva išlikti anonimišku ir slėpti savo tapatybę, taip pat galima apsimesti tuo, kuo iš tikrųjų nesi. Pavyzdžiui, septintokas norėdamas pajuokauti, apsimeta savo bendraklase ir jos vardu rašo SMS žinutes kitoms klasės mergaitėms, pravardžiuodamas jas įvairiais negražiais žodžiais.
-
Apgaulės būdu išgaunama asmeninė informacija ir paviešinama kitiems. Tai gali būti asmeninės nuotraukos, video filmukai, prisijungimo duomenys ir kita svarbi vaikui informacija, kuria jis nenori dalintis su kitais.
-
Atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę pokalbių kambariuose, socialiniuose tinkluose ir kt.
-
Persekiojimas, kuomet grasinimą kaip nors pakenkti, tarkime, sumušti, arba teigiama, kad vaikas yra paslapčia stebimas.
-
Įvairių su vaiku susijusių situacijų filmavimas ir įkėlimas bei platinimas internete. Vaikas gali būti filmuojamas jam nepatogiose situacijose, pavyzdžiui, netinkamai atsakinėjantis pamokoje, prastai atliekantis užduotį kūno kultūros pamokoje, taip pat gali būti filmuojami ir viešinami smurtiniai veiksmai prieš vaiką.
Jei vaikas susidūrė su elektroninės patyčiomis
-
Kalbėkite su savo vaiku ir išklausykite jį. Stenkitės bendrauti be kritikos ir kaltinimų, net jeigu jums atrodo, kad po vaiko neatsargaus ir neapgalvoto poelgio patyčios ir prasidėjo. Bet kuriuo atveju vaikui svarbu yra jaustis išgirstam ir priimtam.
-
Identifikuokite skriaudėjus. Skriaudėjai gali stengtis išlikti anonimiški, neatskleisti savo vardo ir pavardės, bet naudotis slapyvardžiu. Tuomet kreipkitės į interneto paslaugų teikėją ar į policiją.
-
Išsaugokite įrodymus, t. y. laiškus ir žinutes iš skriaudėjo, kad vėliau šią informaciją galima būtų parodyti tretiems asmenims. Ši informacija gali būti atspausdinta, bet saugoma taip, kad vaikas jos nematytų ir neskaitytų dar ir dar kartą. Po įrodymų išsaugojimo, žeidžianti informacija gali būti pašalinta iš elektroninės erdvės.
-
Ignoruokite skriaudėją arba parašykite jam trumpą laišką/žinutę, įspėjant apie tai, kad jeigu jis nenustos tyčiotis, kreipsitės į atitinkamas institucijas.
-
Paaiškinkite vaikui, kaip jis galėtų išvengti patyčių: blokuoti siuntėją, keisti privatumo nustatymus, pranešti apie netinkamą kitų elgesį ir įžeidinėjimus svetainės administratoriui ar „karštąjai linijai“ (www.draugiskasinternetas.lt). Visą tai vaikas gali padaryti su suaugusiųjų pagalba. Norėdami gauti atsakymą iš „karštosios linijos“ darbuotojų, nurodykite savo kontaktinius duomenis. Tačiau tai nėra privaloma - pildydami formą, galite išlikti anonimiški.
-
Jeigu skriaudėjai yra vaiko bendraklasiai ar tos pačios mokyklos mokiniai, kreipkitės į ugdymo įstaigos personalą: klasės auklėtoją, administraciją ar mokykloje dirbančius specialistus. Vaiko negalima palikti vieno spręsti elektroninių patyčių problemą, jam reikalinga suaugusiųjų pagalba. Mokyklos darbuotojai gali suteikti daugiau informacijos apie skriaudžiančius jūsų vaiką moksleivius, taip pat gali taikyti drausminimo priemones netinkamai besielgiantiems vaikams, tarpininkauti bendraujant su skriaudėjų tėvais ar su teisėsaugos institucijomis.
-
Padėkite vaikui užmegzti draugiškus santykius su bendraamžiais. Įtraukite jį į veiklas, kur vaikas galėtų susirasti naujų draugų, kur galėtų jaustis priimamas ir saugus, kas padėtų atstatyti vaiko savęs vertinimą, paskatintų labiau pasitikėti savimi.
Kokie gali būti patyčių padariniai?
-
Patyčios veikia visus vaikus, kurie su jomis susiduria – tiek patiriančius patyčias vaikus, tiek stebėtojus, tiek skriaudėjus. Kartais manoma, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, nuo patyčių vaikas stiprėja, tampa tvirtesnis. Tačiau tyrimai paneigia šią nuomonę – patyčios neturi teigiamų pasekmių. Jos žeidžia vaikus, kelia daug įtampos, trukdo užsiimti kasdienėmis veiklomis bei palieka ilgalaikių pasekmių.
-
Tai, kiek daug neigiamų pasekmių sukels patyčios, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos į šį reiškinį, nuo jų palaikymo ir pagalbos. Patyčios yra rizikos veiksnys įvairiausioms vaikų psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Ir tik veikiant apsauginiams veiksniams – tai gali būti šeimos palaikymas, geri socialiniai įgūdžiai, mokytojų parama – galime tikėtis, kad patyčių pasekmės nebus labai skaudžios. Tai, kad suaugęs žmogus nejaučia rimtų vaikystėje patirtų patyčių pasekmių, visiškai nereiškia, kad patyčios neturi neigiamo poveikio – tai veikiau reiškia to žmogaus psichologinį atsparumą, kuris atsvėrė patyčių keliamus neigiamus efektus.
Pasekmės patyčias patiriančiam vaikui
Vaikams, patiriantiems dažnas patyčias mokykloje gali būti tokios pasekmės:
-
Intensyvių ir sunkių jausmų išgyvenimas: nesaugumo, nerimo, baimės, bejėgiškumo, liūdesio. Ilgalaikis nerimas ir baimės būsena yra didelis rizikos veiksnys atsirasti kitiems sutrikimams – depresijai, nerimo sutrikimams ir pan.
-
Žema savivertė ir nepasitikėjimas savo jėgomis.
-
Sveikatos sunkumai ir nusiskundimai: galvos, pilvo, skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai.
-
Prastesni akademiniai pasiekimai, mokyklos vengimas.
-
Mintys apie savižudybę – kai kuriais atvejais vaikams dėl nuolatinių patyčių ir nežinojimo, kaip patyčias sustabdyti, gali kilti minčių apie savižudybę.
-
Agresyvus reagavimas į skriaudėjus – nedidelė dalis vaikų, patiriančių nuolatines patyčias, gali imtis kraštutinių agresijos formų prieš skriaudėjus. JAV slaptųjų tarnybų Grėsmių įvertinimo centras nustatė, kad 2/3 susišaudymų mokyklose yra aukų kerštas prieš jų skriaudėjus. Atrodytų, kad tokia nukentėjusių vaikų reakcija yra neadekvati, bet tai tik yra elgesys, kylantis iš beviltiškumo ir nežinojimo, kaip reaguoti.
Pasekmės skriaudėjams
-
Patyčios ilgainiui gali peraugti į kitokį agresyvų ar socialiai nepageidautiną elgesį vyresniame amžiuje. Tyrimai atskleidžia, kad patyčių skriaudėjai dažniau yra linkę įsitraukti ir į kitokį agresyvų elgesį: vandalizmo atvejus, muštynes, vagystes. D. Olweus duomenimis, 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35-40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų.
Pasekmės stebėtojams
-
Vaikai stebintys patyčias gali:
-
Išgyventi nesaugumą, baimę patys tapti patyčių taikiniais, bejėgiškumą bei kaltę, kad negali sustabdyti patyčių.
-
Nenoriai lankyti mokyklą ar jos vengti. Su tuo taip pat gali būti susiję ir akademiniai pasiekimai.
-
Dėl mokykloje patiriamos įtampos taip pat gali didėti tam tikrų psichologinės sveikatos sunkumų rizika (pvz. depresijos ar nerimo sutrikimų).
PAGALBĄ VAIKUI GALI SUTEIKTI:
PAGALBOS SPECIALISTAI;
Kiti suaugusieji;
Vaikų linija 8-800-11111
Pagalba internetu – http://www.vaikulinija.lt/
Platesnę informaciją galite rasti http://www.bepatyciu.lt/
